ĻÅŠÅĖ²Ź ÄČŃÖČĻĖ²Ķ:
  • Ąäģ³ķ³ńņšąņčāķå ļšąāī
  • Ąšį³ņšąęķčé ļšīöåń
  • Ąšõ³ņåźņóšą
  • Ąńņšīėīć³’
  • Ąńņšīķīģ³’
  • Įąķź³āńüźą ńļšąāą
  • Įåēļåźą ęčņņŗä³’ėüķīńņ³
  • Į³īćšąō³æ
  • Į³īėīć³’
  • Į³īėīć³’ ³ õ³ģ³’
  • Įīņąķ³źą ņą ń³ėüńüźå ćīń-āī
  • Įóõćąėņåšńüźčé īįė³ź ³ ąóäčņ
  • Āąėžņķ³ ā³äķīńčķč
  • Āåņåščķąš³’
  • Ā³éńüźīāą źąōåäšą
  • Ćåīćšąō³’
  • Ćåīäåē³’
  • Ćåīėīć³’
  • Åņčźą
  • Äåšęąāą ³ ļšąāī
  • Öčā³ėüķå ļšąāī ³ ļšīöåń
  • ijėīāīäńņāī
  • Ćšīų³ ņą źšåäčņ
  • Ļščšīäķč÷³ ķąóźč
  • Ęóšķąė³ńņčźą
  • Åźīėīć³’
  • Āčäąāķč÷ą ńļšąāą ņą ļīė³ćšąō³’
  • ²ķāåńņčö³æ
  • ²ķīēåģķą ģīāą
  • ²ķōīšģąņčźą
  • ²ķōīšģąņčźą, ļšīćšąģóāąķķ’
  • ²ńņīšč÷ķ³ īńīįčńņīńņ³
  • ²ńņīš³’
  • ²ńņīš³’ ņåõķ³źč
  • Źčįåšķåņčźą
  • Źīģóķ³źąö³æ ³ ēā'’ēīź
  • Źīģļ'žņåšķ³ ķąóźč
  • Źīńģåņīėīć³’
  • Źīšīņźčé ēģ³ńņ ņāīš³ā
  • Źščģ³ķąė³ńņčźą
  • Źščģ³ķīėīć³’
  • Źščļņīėīćč’
  • Źóė³ķąš³’
  • Źóėüņóšą ³ ģčńņåöņāī
  • Źóėüņóšīėīć³’
  • Šīń³éńüźą ė³ņåšąņóšą
  • Ė³ņåšąņóšą ³ šīń³éńüźą ģīāą
  • Ėīć³źą
  • Ėīć³ńņčźą
  • Ģąšźåņčķć
  • Ģąņåģąņčźą
  • Ģåäčöčķą, ēäīšīā'’
  • Ģåäč÷ķ³ ķąóźč
  • Ģ³ęķąšīäķå ļóįė³÷ķå ļšąāī
  • Ģ³ęķąšīäķå ļščāąņķå ļšąāī
  • Ģ³ęķąšīäķ³ ā³äķīńčķč
  • Ģåķåäęģåķņ
  • Ģåņąėóšć³’
  • Ģīńźāīāåäåķčå
  • Ģīāīēķąāńņāī
  • Ģóēčźą
  • Ģóķ³öčļąėüķå ļšąāī
  • Ļīäąņźč, īļīäąņźóāąķķ’
  •  
    Įåńļėąņķūå šåōåšąņū
     

     

     

     

     

     

         
     
    Ā³ņąóņąń Āåėčźčé
         

     

    ²ńņīšč÷ķ³ īńīįčńņīńņ³


    Marius Savickas
    12c kl. Mato Šal³iaus vid. m-kla

    Referatas

    Didžiojo Lietuvos kunigaikš³io Vytauto vidaus ir užsienio politika

    1999 m.
    Kaunas

    1. Vytauto didžiojo asmenybės bruožai.
    2. Valstybės centralizavimas.
    3. Vytauto kovos dėl valdžios. d) Karai su kryžiuo³iais 1392-1394 m. e) Kovos dėl Žemai³ių 1399-1409 m. f) Žalgirio mčšis - 1410 m. liepos 15 d.

    Kiekvienas žymus LDK kunigaikštis, valdęs mčsų šalį, yra svarbus mčsų
    Lietuvos istorijai, nes jis kaip ir daugelis kitų didžiųjų kunigaikš³iųvaldė LDK ir siekė gerint jos politinę bei karinę galią. Šis valdovaspaliko Lietuvos istorijoje gilų pėdsaką ir tikrai nuveikė daug sėkmingųdarbų tvarkant ir stiprinant LDK. Vytautas geriausiai IŠ visų valdovųgerino LDK padėtį kaimyninių šalių akyse ir gerai tvarkė vidaus reikalus.

    Šia tema, bčtent LDK valdovo Vytauto asmeniu ir jo vykdoma politika,valdymo laikotarpiu, domisi nemažas ratas žymių dėstytojų, mokytojų aršiaip žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su istorija ir išleidusių nemažaiknygų, kuriomis remiuosi rašydamas ŠĮ referatą. Paminėti norė³iau A.
    Šapoką, kuris puikiai ir informatyviai aprašo Lietuvos didįjį kunigaikštį
    Vytautą knygoje Vytautas Didysis. Dar vienas autorius, tiksliau istorijosmokytojas, 40 metų dėstęs istoriją - Mikalojus Kondratas, parašęs knygą
    "Lietuvių tautos ir valstybės istorija".

    1

    Vytauto vaikystė yra labai mažai žinoma. Gimęs apie 1350m. , Jis augosunkiais Lietuvai laikais.

    Kaip užsilikusios žinios sako, Vytautas buvo neaukšto čgio, dailių irenergingų veido bruožų. Turėjo dideles, gyvas ir protingas akis. IŠ veidoatrodė moteriškas; niekas nepažino, kai jis apsitaisęs savo žmonospalydovės rčbais pabėgo IŠ kalėjimo.Visa Vytauto figčra atsišvietėpasitikėjimu savim, energija, gyvumu, drąsa, rizikingumu ir savigarba,žodžiu, - kažkokia didingo valdovo šviesa. Nors IŠ pažičros mažo augumo,bet savyje slėpė didžią dvasią. Buvo protingas ir žmoniškas. Įsidėmėtinasjo susivokimas ir orientacija: IŠ karto jis išspręsdavo kelius reikalus.
    Dejuodavo net kryžiuo³iai, nespėdavę jo žygių ir elgesių observuoti.

    Didelis ir darbininkas. Mokėjo laiką taip suvartoti, jog nė minutėnenueidavo niekais. Pasižymėjo stropiu valdymu: savo pareigų neužmiršdavonei namuose, nei kelionėje. Ar klausydamas žmonių skundų ir prašymų, arduodamas atsakymus ir patarimus - visur vadovavosi teisybe. Ta savybe jisužsipelnė didelės pagarbos tiek savųjų, tiek svetimųjų tarpe. Laisvesnįlaiką, jei jo kiek atlikdavo, praleisdavo medžioklėje arba žaisdamasšachmatais. Bet visur kur matėsi saikas. Vytautas neprotingu laikė tokįmonarchą, kuris dėl medžioklės mesdavo į šalį valstybės reikalus.

    Palaikė gerus santykius ir su pirkliais. Jų padedamas įsigijodidelius turtus: aukso, sidabro, brangių akmenų, audeklų, kailinių irkitokių brangenybių, kurias paskui kitiems dalindamas rodė didelį dosnumą.
    Valgydamas ir gerdamas susivaldė, per Visą savo gyvenimą nevartojo vyno irjokio kito gėrimo, o tik vandenį. Savo proto didingumu ir apsukrumu pranešėvisus savo laiko valdovus. Su saviškiais elgėsi gana rčs³iai: nė vienonusikaltėlio nepalikdavo nenubaudęs ir kaltę buvo sunku nuo jo paslėpti.
    Sve³ius priimdavo vaišingai ir gražiai.

    Nuo pat jaunystės Vytautas mėgo karo dalykus, ginklus. Šioje srityjenauji išradimai ypa³ jį domindavo. Visokių karo dalykų mielai mokydavo jiir lengvai juos įsisavindavo. Ypa³ jis sekdavo Vakarų Europos išradimus irpapro³ius.

    Kiekviename jo svarbesniame žygyje galima pastebėti karo dalykų,kultčros, mokslo pamėgimas. ²ia ir paaiškėja, dėl ko jis IŠ vienos pusėsgerbė kariškius, riterius, o IŠ kitos - mokslo vyrus; ir vienų ir kitų jodvare netrčkdavo ir IŠ įvairių kraštų atsilankydavo.

    Mokėjo ne tik vokie³ių, bet ir lotynų kalbą. Galėjo mokėt ir rusų,nes su jų kunigaikš³iais vedė daug reikalų ir giminiavosi. Galimas daiktas,kad Vytautas mokėjęs ir totorių kalbos, nes jo dvare totorių daugpasimaišydavo ir nuolat bčdavo kun. tarnyboj; o IŠ kun. kanceliarijos, kaipužsimena Ghillebert de Lannoy, buvo siuntinėjami totorių kalba raštai.

    Visi mokslai kunigaikš³iui tiek turėjo reikšmės, kiek juos buvogalima pritaikyti praktikos gyvenime. Vytautas tuo atžvilgiu buvo tikraskryžiuo³ių mokinys, realistas ir praktikas.

    Kalboje buvo trumpas ir šykštus, bet žinodamas reikalus, dažnaigriebdavosi sąmojaus ir lakoniškumo. Kai ant Dniepro saviškiai jįatkalbinėjo dėl didelių šal³ių mesti kovą su totoriais, Vytautas atrėmė:todėl ir reikia kariauti, nes jeigu nugalėsim, gausime triumfą ant dviejųpriešų; jei bčsime nugalėti, kalbės apie mus, kad mus nugalėjo du priešai:šaltis ir totoriai. Kai kartą jam kažkas priminė jo didelį dosnumą dalinanttotoriams žemes Lietuvoje ir Rusijoj, Vytautas atsakęs, kad gerumu galimair laukinius žvėris sušvelninti. O kai vėl kartą jo akyse kažkas gyrė vienąiškalbingą kunigaikštį, Vytautas trumpai tarė, kad jam patinkąs mažiauiškalbingas, bet užtatai tiesiakalbis.1

    Vytautas, du kart IŠ Lietuvos pabėgęs, išbuvo apie ketverius metus
    Prčsuose. Tenai, kryžiuo³ių tarpe, jis išėjo gerą ir drausmingą gyvenimomokyklą, kuri padėjo atsivaduoti tėviškę.
    _________________________________________________< br>1 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p. 254-257

    Prčsuose Vytautas turėjo progos ir su įvairių kraštų žmonėmissusitikti ir išsišnekėti. Jam buvo įdomu, kokia kitų kraštų politika,siekimai, kultčra. Sve³iai Vytautui buvo atviri, nes matė, kad jį gerbiakryžiuo³iai, pavesdami jam net tarpusavio gin³us spręsti. Žodžiu, jis
    Prčsuose mito vakarų kultčros vaisiais, ypa³ materialine kultčra, kuriąpaskui kėlė savo krašte, statydamas bažny³ias, pilis ir tt

    Išmoko ³ia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, kurios vėliaupats griebdavos santykiaudamas su kaimynais. Dalyvavimas tarpe riterių,kurie išdidžiai pčtėsi, dėdamiesi esą tikrosios religijos nešėjai irskelbėjai, turėjo ir Vytauto bčdui atsiliepti. Jau IŠ prigimimo nemenka joambicija ³ionai dar labiau sustiprėjo. Apskritai imant, Vytautas bčdamasgabus, tvirtos valios, be galo energingas ir labai darbštus, IŠ šitosmokyklos išėjo tikras tų laikų europietis, susipažinęs su Vakarų siekimaisir politinėmis bei diplomatinėmis pinklėmis.

    Paviršutiniškai pažvelgus atrodo, kad Vytautas blaškosi, yranepastovus: tai bėga pas vokie³ius, tai grįžta atgal. IŠ tikrųjų taip nėra.
    Visais savo veiksmais jis siekia vieno tikslo - tėviškės. Jis nė valandaineužmiršta, ko jis nori. Kiekvienas jo veiksmas rišasi su vyriausiuojutikslu. Jis naudojasi įvairiomis priemonėmis: kariauja, derasi,politikuoja, ieško šalininkų (Ordinas, Maskva).

    1392 metai Vytauto gyvenime yra persilaužimo metai - jis galutinaiatsisakė nuo sąjungos su Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais ir gavovaldyti ne tik tėviškę, bet ir Visą Lietuvą. Jo santykiai su tautapasikeitė. Jo asmeniški reikalai susiderino su tautos ir valstybėsreikalais: tautos priešai yra ir jo priešai, tautos draugai - jo draugai.
    Savo tautai jis pasiliko ištikimas iki gyvos galvos ir dešimteriopaiatsilygino už visus padarytus jai nuostolius. Nuo 1382 - 1392m. jis lygmedis, neturįs kur suleisti šaknis, po 1392 jis grįžta į gimtąją dirvą, irvisas medis puikiai išbujoja. Jis jau nebe pabėgęs, nuskriaustaskunigaikštis, kovojęs dėl tėviškės, bet galingas Lietuvos valdytojas.
    Atsitiktinai kei³iasi ir jo elgesys. Jeigu iki tol Vytautas atrodėnepastovus, besiblaškantis, avantičristas, tai nuo 1392 metų jis virstarimtu, pilno masto valdovu - monarchu. Jis įgyja didesnio pastovumo. Tiesa,jam jau ir laikas buvo nusistovėt: jis jau tada turėjo apie 40 metų.
    Šitokiame amžiuje gavo valdžią, kurios taip siekė ir kurios pasirodė tikraivertas. Jo veiksmuose jau³iamas didesnis atsakingumas. Tik nuo to laikogalėjo jis imti reikšti ir vartoti savo gabumus. Dabar atsirado daugiauuždavinių, ir tie uždaviniai vis buvo įvairesni ir sunkesni. Atrodo, kadpamažu susikristalizuoja lyg ir pagrindiniai jo veikimo programos punktai.
    Jie duoda jo darbams tam tikro tvirtumo, pastovumo. Geri santykiai su
    Jogaila ir lenkais, kova su Ordinu ir rytuose su rusų kun. ir totoriais,kunigaikš³io valdžios stiprinimas ir kultčros kėlimas krašto viduje - štaivedamosios politikos mintys.2

    Vytautas buvo žymus ir kaip savo krašto tvarkytojas. 1392 m. gavosuirusią neramią šalį. Jis pasirodė kaip nepaprastai gabus organizatorius.
    Greitai numalšino sukilusius kunigaikš³ius, sustiprino savo valdžią. Jisvaldė kraštą kietai, nepakęsdamas jokio pasipriešinimo: be pasigailėjimošalino savo giminai³ius kunigaikš³ius nuo užimamų vietų, sukilusiusžemai³ius žiauriai numalšino. Net jo artimesnieji pagalbininkai jo pyk³iobijodavo. Pasireiškiąs jo veiksmuose žiaurumas sutinka su tų laikųsupratimu ir negali bčti laikomas vien individualine Vytauto ypatybe.

    Vytautas buvo geras šeimininkas ir finansistas: pinigų jamnetrukdavo - jis galėjo net žymias sumas skolinti Jogailai. Jis nebuvošykštus, priešingai reikale pinigų nesigailėdavo. Šiaip, kaip minėjau,labai paprastas ir neišlaidus privatiniame gyvenime, Vytautas nesigailėdavojokių išlaidų, kad reikėdavo parodyti savo galybę, užimponuoti: siun³iabrangių dovanų, kelia puikias puotas (Lucke). Toks yra Vytautas kaippolitikas, valstybės vyras. Tai yra svarbiausioji jo asmenybės veikimo ir
    _______________________________________________< br>2 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p 258-260

    pasireiškimo dalis.3

    2

    Krėvės unijos aktu Lietuva buvo prijungta prie Lenkijos. Šispolitinis žygis, IŠ karto pritartas ir paties Vytauto, vėliau jam irlietuvių visuomenei pasirodė įžeidžiąs jos interesus ir Lietuvos laisvę. Beto, Vytautas dar negavęs Jogailos jam pažadėtos ir teisėtai priklausan³iostėviškės, o aukštoji Lietuvos visuomenė, matydama, kad ji gali bčtiatstumta nuo krašto interesų ir pakeista Jogailos atsiustais lenkais,negalėjo nepareikšti savo nepasitenkinimo dėl susidariusios krašte padėtiesir tvarkos. Šitų nepasitenkinusiųjų priešaky atsistojo pats Vytautas,
    Lietuvos ir jos visuomenės reikalų gynėjas, kuris po ilgų ir sunkių kovų,nebe svetimos pagalbos, iškovojo IŠ Jogailos ne tik savo tėviškę, bet irVisą Lietuvą su jai priklausan³iais Rusų žemių plotais.4

    Vytautas, paėmęs valdyti Lietuvą, tiek viduje tiek ir užsieny vedėseną, jau paties Mindaugo pradėtą, Lietuvos politiką: viduje stengėsiįvesti centralizaciją, t.y. naikinti atskiras, beveik nepriklausomas,sri³ių kunigaikštijas, o jo užsienio politika ėjo dviem kryptim: vakaruosejis ryžosi gintis nuo Ordino, kol galutinai šio galimybę sumušė Žalgiriolaukuos, o rytuose - pulti, t.y. užkariauti naujų žemės plotų. Buvodirbamas ir Lietuvos christianizacijos darbas, bet ši problema, kaip ir pounijos iškilusi į Lietuvos politikos viešumą santykių problema su Lenkija,
    - Išeina IŠ šio rašinio rėmų: tai bus svarstoma kitų.

    Reikia pasakyti, kad darbo šio momentu Vytautui buvo labai daug. Dėlnaminių karų daugelis Lietuvai priklausan³ių kraštų atkrito ir pateko
    Maskvos įtakon: dabar reikėjo juos ginklu atkariauti. Be to, tokiosnetikėtos atmainos Lietuvoj - valdžios atidavimas Vytautui - labainustebino ir tuos
    _________________________________________________________< br>3 Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989. p 148
    4 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988. p 45kunigaikš³ius, kurie darė sukilimus prieš jo tėvą: dabar už tai tikėjosisusilaukti bausmės IŠ sčnaus. Tartum norėdami tos bausmės išvengti, dartebeeinant Ostrovoje deryboms, jie sukilo, tikėdamiesi atsipalaiduoti IŠ
    Vytauto valdžios, t.y. nepakličti į jo rankas. Gal tas sukilimas jiems bčtųpasisekęs, jei jie bčtų sutartinai veikę. Tas jų nesutarimas ir bus buvusiviena IŠ priežas³ių, kuri padėjo Vytautui juos numalšinti.

    Pirmas prieš Vytautą pakėlė ginklą Sieversko - Naugardo kunigaikštis
    Dimitras Kaributas, kuris buvo sukilęs prieš Vytauto tėvą Kęstutį iratsisakęs mokėti duoklę. Jis įsiveržė Lietuvos gilumon ir buvo besirengiąseiti į Vilnių. Bet netrukus palei Dokudovą buvo Vytauto sumuštas ir turėjobėgti. Prisiartinęs prie Sieversko - Naugardo, Vytautas paėmė jį staigiupuolimu.

    Tuo pa³iu metu atsisakė Vytauto klausyti ir Kijevo kunigaikštis,
    Algirdo sčnus, Vladimiras, nesutikdamas padėti jam malšinti sukilusio
    Podolijos kunigaikš³io Karijoto sčnaus Feodoro. Šį kartą susirėmimų buvoišvengta: viskas pasibaigė Vytauto pagrasinimu.

    Sekan³iais metais sukilo ir Volynijos kun. Feodoras, Liubarto sčnus.
    Vytautas greit jį numalšino. Jo žemes pasiliko sau, o jam pavedė valdyti
    Sieversko - Naugardą. Bet jis ³ia neilgai pabuvęs irgi pabėgo į Vengriją,IŠ kur abu su Švitrigaila susižinodavo su Ordinu, ruošdami Vytautuipinkles. Tuo bčdu ir Sieversko - Naugardo kunigaikštija atiteko Vytautui.
    Taip pat suvaldė Vytautas ir kitus nepaklusniuosius Volynijoskunigaikš³ius. Po tų visų numalšinimų didesnė Volynijos dalis atiteko
    Lietuvai, kita - Lenkijai.

    Taip Vytautui trumpu laiku pasisekė panaikinti stambiųjų sri³iųkunigaikštijas, tepaliekant kunigaikš³iams valdyti mažosreikšmės nedideles sritis.

    Stambiųjų sri³ių kunigaikš³ių panaikinimas padarė didelę atmainą
    Lietuvos gyvenime. Pirmiausia pasistčmėjo į priekį Lietuvos valstybėssuvienijimo darbas, centralizacija, nes jų žemės buvo atiduotos valdytididžiojo kunigaikš³io vietininkams. Tie Vytauto pastatyti vietininkaivisiškai jo klausė ir tai jį padarė savarankišku valdovu. Anks³iaukunigaikš³iai, valdydami tas žemes savo nuožičra, nejautė to ryšio, kurisjuos jungė su didžiuoju kunigaikš³iu. Valdydami tokias sritis, Gediminoainiai ir šiaip aukštos kilmės kunigaikš³iai, jautėsi esą savarankiški irkartais net sukildavo prieš didįjį kunigaikštį. Dabar panaikinus sri³iųkunigaikš³ius ir jų vieton atsisėdus Vytauto vietininkams, viskas buvosuimta į vienas rankas. Mat, tie vietininkai neturėjo jokios politinėsreikšmės, kaip ankstyvesnieji tų sri³ių vadovai, o pasidarė tik dideližemvaldžiai arba dvarininkai. Tie didžiojo kunigaikš³io vietininkai jį rėmėtiek materialiai, tiek politiškai; tai buvo jų pareiga - priešingai galėjobčti IŠ pareigų paleisti. Tuo bčdu tos visos sritys politiškai patekovisiškon Vytauto priklausomybėn, kas sustiprino jo padėtį krašto viduje.
    Tada prasidėjo ir rusų gyvenamų sri³ių suvalstybinimas ir jose lietuviųįtakos įsigalėjimas. Tai rodo ir tuo laiku parašytos baltgudiškai knygos,kuriose palankiai atsiliepiama apie Lietuvą, ypa³ apie Vytautą.

    Po šitos reformos ėmė didėti ir didžiojo kunigaikš³io iždas ir šiaipmaterialiniai ištekliai, o IŠ ³ia ir jo politinė reikšmė ir galybė. I joiždą ėmė plaukti ir tos pajamos, kurios pirmiau tekdavo sri³iųkunigaikš³iams. Pav., Įvairios duoklės pinigais bei natčra ir visokiemuitų, prekybos mokes³iai. Daug pajamų davė didžiajam kunigaikš³iui ir čkiopajamos, nes sri³ių kunigaikštijas panaikinus, visi kunigaikš³ių dvaraiatiteko Vytautui. Tuose dvaruose jis sodino vietininkus tėvčnus. Jie buvoten kartu teisėjai, mokes³ių rinkėjai ir čkio prižičrėtojai. Vietininkai irtėvčnai buvo pasodinti net tuose dvaruose, kurie didžiajam kunigaikš³iui nėnepriklausė. Ten jie eidavo teisėjų ir mokes³ių rinkėjų pareigas. Dabardidysis kunigaikštis kur kas daugiau gaudavo pajamų, negu anks³iau.

    Valstybės centralizavimas ir jos sujungimas į vieną politinį vienetą,išaugimas materialinės Vytauto galybės padarė tai, kad prieš jį lenkėsi netik viduje išlikę kunigaikš³iai, bet ir užsienis ėmė su juo skaitytis.5

    3

    a) Kai Vytautas pabėgo IŠ kryžiuo³ių antrą kartą, Ordino vadovybė, niekonelaukdama, jau 1392 m. puolė siaubti Lietuvos žemių. Pirmiausia visomisjėgomis užgriuvo Jotvingių kraštą ir užėmė Suražo pilį, IŠ kur vos vosspėjo pabėgti Vytauto svainis Henrikas. Kitų metų pradžioje kryžiuo³iaisudegino Gardino, Merkinės, Drohi³ino ir Lydos pilis, o rudenį jau siautėjo
    Žemai³iuose. Bet tai buvo tik baisaus karo pradžia. 1394 m. vokie³iai,paties didžiojo maršalo vedami, siaubingai nuniokojo Naugarduko, Lydos,
    Drohi³ino ir kitas apylinkes, vėl sugriovė Gardino pilį. Du antpuoliai buvoir kitų metų vasarą: vienas, mažesnis - į Raseinių žemę, o kitas, didesnis
    - Į pa³ią sostinę. Pasikvietę sve³ių IŠ Prancčzijos, Vokietijos, pasisamdęlankininkų IŠ Genujos, kryžiuo³iai sutelkė didžiulę kariuomenę ir Nemunuatplaukė prie Kauno. IŠ ³ia keliomis voromis patraukė Vilniaus link.
    Vytautas, paskubomis sušaukęs bajorų kariuomenę, bandė stabdytikryžiuo³ius, bet nesėkmingai. Įsiveržėliai apgulė Vilniaus pilį, ta³iaupaimti neįstengė. Besitraukian³ius nuo miesto kryžiuo³ius lietuviaipersekiojo. Per trejus metus kryžiuo³iai smarkiai nuniokojo Lietuvą.
    Bet tai buvo viskas, ā³éńüźīāīćī ļščēķą÷åķķ’ jie galėjo padaryti. Ordino didžiajam magistruipasidarė visiškai aišku, kad kryžiuo³iai Lietuvos nenugalės. Be to,vokie³ius ištiko dar viena nesekmė: lenkų diplomatų paveiktas, ordinosiuzerenas imperatorius uždraudė puldinėti Lietuvą, nes tai jau buvokrikš³ioniškas kraštas. Pagaliau lietuviai sulaukė atokvėpio.6b) 1398 m. Salyno sutartimi Vytautas atidavė kryžiuo³iams Žemai³ius.
    Ordino vadovai jau džiaugėsi, kad pildosi sena svajonė. Ta³iau greitpamatė, kad užvaldyti kraštą yra daug
    __________________________________________________________< br>5 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988. p 46-49

    sunkiau negu gauti formalų atidavimo raštą. Todėl jau 1399 m. viduryjesurengė žygį, kuriam vadovavo pats didysis magistras, ir 11 dienų kalavijuir ugnimi siautėjo Žemaitijoje. Kitais metais vėl puolė, terorizavogyventojus, statė pilis. Žemai³iai nepasidavė, priešinosi pavergėjams.

    Vieną pilį prie Nevėžio kryžiuo³iams padėjo statyti Vytautas. Kitapilis, pastatyta 1400 m. tiksliai nežinomoje vietoje, bet arti Dubysos,vadinosi Fryderburgu. Joje šeimininkavo fogtas, arba vietininkas, Mykolas
    Kiuchmeisteris. Matydami baisią kryžiuo³ių jėgą, kai kurie žemai³ių bajoraipabčgę neišlaikė spaudimo, nuvyko į Marienburgą ir apsikrikštijo.
    Kryžiuo³iai džičgavo - juk tikslas jau ³ia pat. Pradėjo net geruojiuvilioti: Žemai³iams siuntė gyvulių, visokių prekių, žadėjo dar daugiaugėrybių, jeigu tik šie bus paklusnčs. Bet pavergėjai skaudžiai apsiriko:
    1401 m. žemai³iai sukilo, sugriovė vokie³ių pastatytas pilis, sudegino
    Frydeburga, o vokie³ius išvijo. Maža to, sugriovė Klaipėdos pilį, persikėlėper Nemuną ir ėmė puldinėti kitas kryžiuo³ių pilis.

    Aišku, Ordinas nuo to nesugriuvo. Sutelkę jėgas, vokie³iai ėmėveržtis atgal. Daug žemai³ių bajorų nuo kryžiuo³ių teroro bėgo į Lietuvą,kur buvo maloniai priimami. Ordinas rašė Vytautui skundus, reikalavopabėgelius grąžinti. Vytautas atsakė, kad užrašęs kryžiuo³iams tikžemai³ius baudžiauninkus, o laisvieji turi teisę keltis kur tik nori, irjis, Vytautas, negalįs varžyti jų laisvės. Kadangi nustatyti, kurisbaudžiauninkas, o kuris laisvas pabėgelis, esą labai sunku, Vytautas pasakėnė vieno pabėgelio negrąžinsiąs.

    Aiškiai pamatę, kad Vytautas remia žemai³ius ir nežada vykdyti Salynosutarties. Kryžiuo³iai pradėjo atvirą karą.

    Vytautas atnaujino taiką su kryžiuo³iais. 1404 m. Racionžo sutartimijis vėl jiems atidavė Žemai³ius, bet su
    __________________________________________________________< br>6 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994. p 248sąlyga, kad galės pasiimti 250 gyventojų. Tą mįslingą sąlygą vokie³iaipriėmė, nes nenumatė, kaip gudriai Vytautas ja pasinaudos.

    Po to keletą metų Lietuva su Ordinu nekariavo. Vytautas tvarkėsirytuose, tramdė Smolenską.

    1408 m. Vytautas jau buvo pasirašęs taiką su Maskva ir galėjoatsigręžti į vakarus, imtis Žemai³ių klausimo.

    Kryžiuo³iai per tuos ketverius metus (1404-1408) Žemaitijoje vėlpristatė pilių ir kiek galėdami įsitvirtino. 1408 m. Ordino vadovybė
    Žemai³ių seničnui įsakė neturėti jokių ryšių su Lietuva, bet Žemai³iai toįsakymo nepaisė. Norėdamas visiškai uždaryti sieną, Ordinas ragino Vytautągrei³iau atsiimti tuos 250 saviškių, ta³iau Vytautas nesiskubino. Jo žmonėsvežė žemai³iams ginklų, ragino priešintis. Ir Žemai³iai priešinosi visatkakliau, pagaliau 1409 m. sukilo, ėmė deginti vokie³ių pilis, varyti IŠsavo krašto grobikus. 1409 m. žemai³iai paėmė Dubysos pilį
    (Dobesinburgą) - kryžiuo³ių administracijos centrą. Visur mušami irpersekiojami, kryžiuo³iai pabėgo į Užnemunę. Iki vidurvasario Žemaitijabuvo išvaduota.

    Taip Vytautas kryžiuo³iams parodė, kad Žemai³ių neatsižada, kadanks³iau pasirašytų sutar³ių nevykdys. Žemaitiją jis prijungė prie Lietuvos
    Didžiosios Kunigaikštystės, o savo vietininku joje paskyrė Rumbaudą, kuriamsuteikė Žemai³ių senično titulą. Tas pareigas Raumbaudas ėjo iki 1412metų.7c) Vytauto vadovaujama Lietuvos kariuomenė IŠ Vilniaus ir Trakųišžygiavo 1410 m. birželio 3 d. Traukė per Gardiną, Baltstogę ²ervinskolink. Pakeliui prie jos prisijungė pulkai IŠ Lucko, Briansko, Kijevo ir IŠkitur. Per 26 dienas nužygiavusi apie 500 km, birželio 29 d. tiksliaisutartu laiku atvyko į numatytą vietą - į ²ervinską.
    __________________________________________________________< br>7 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994. p 252-254

    Lenkams iki susitikimo vietos buvo daug ar³iau, todėl jie atžygiavotaip pat laiku. Raiteliai, pėstininkai bei ilgiausios gurguolės traukė ganagreitai, be jokios gaišaties persikėlė per Nemuną, Narevą, Vyslą. Tai rodo,kad žygiui buvo gerai pasiruošta. Jau amžininkus stebino toks sąjungininkųkariuomenės drausmingumas ir punktualumas. Kad taip bus, kryžiuo³iainesitikėjo.

    Sąjungininkų kariuomenės kartu patraukė Marienburgo link. Paliaubossu Ordinu jau buvo pasibaigusios liepos 4 d., vadinasi, peržengti sienąbuvo galima nepažeidžiant prieš metus pasirašytos paliaubų sutarties.
    Liepos 9 d. didžiulė kariuomenė įžengė į Ordino teritoriją.

    Sužinoję sąjungininkų žygio kryptį, kryžiuo³iai suprato jų tikslą irpasistengė kuo grei³iau užbėgti už akių, pastoti kelią. Jiems reikėjonužygiuoti apie 25 km, todėl skubėjo, žygiavo Visą naktį per audrą irličtį. Rytą, audrai jau nurimus, sustojo prie Griunvaldo ir Tanenbergokaimų.

    Priešais kryžiuo³ius trimis eilėmis išsiskleidė sąjungininkųkariuomenė. Dešiniajame sparne rikiavosi lietuvių ir totorių pulkai, centresustojo smolenskie³iai, o kairėje - lenkų sunkieji raiteliai ir samdiniai³ekai su moravais. Visą sąjungininkų kariuomenę rikiavo Vytautas.
    Kairiajame sparne rikiuoti lenkų kariuomenę jam padėjo Zindramas IŠ
    Maškovi³ių. Jogaila tuo metu meldėsi prie užnugaryje pastatytos palapinės.
    Kadangi viskas vyko taip, kaip numatyta, vyriausiasis vadas buvo ramus.

    Abi priešininkų kariuomenės ilgai delsė pradėti kautynes. Kronikoserašoma, kad daugiausia delsęs Jogaila. Pasak J. Dlugošo, neskubėjęs dėl to,kad apskritai buvęs neryžtingas, net bailys ir vis dar tikėjęsis, kadpaskutiniu momentu pavyks kautynių išvengti, susitaikyti su kryžiuo³iais,nors prieš kelias dienas jų pasiuntiniai imperatoriaus vardu buvo paskelbękarą. Vytautas, priešingai, veržėsi į mčšį. Jis pasitikėjo savo jėgomis irragino karalių grei³iau duoti ženklą pradėti kautynes, nes matė, kad taigal vienintelė proga sumušti vienoje vietoje susirinkusią priešokariuomenę. Labiausiai jis bijojęs, kad Jogaila nesusitaikytų arba kadkryžiuo³iai nepasitrauktų.

    Kautynės prasidėjo 1410 m. liepos 15 d., jau gerokai įsidienojus, kaikantrybės pritrčkęs didysis magistras įsakė savo pulkams leistis į slėnį, o
    Vytautas leido lengviems lietuvių raiteliams pulti IŠ savo gerų pozicijųišėjusį priešą. Vokie³iai dar suspėjo du kartus iššauti IŠ patrankų, betpaskui nebešaudė, nes kariuomenės labai susiartino. Paleidę ie³ių spie³ius,kariai puolė kapoti vieni kitus kirviais ir kalavijais, visi susimaišė,susigrčdo. Žčtbčtinės kirstynės truko gerą valandą. Paskui didelė dalislietuvių ir totorių pulkų, ėmė tarytum trauktis, o paskui ir bėgti į mišką
    Zėvaldo link. Kryžiuo³iai juos vijosi, bet miške pametė juos IŠ akių.

    Daugumai lietuvių pasitraukus, kryžiuo³iai visu smarkumu užgriuvocentrą, kur kovėsi Smolensko pulkai, lenkų riteriai, ³ekai.

    Įnirtingos kautynės truko ilgai, apie šešias valandas, bet aiškiospersvaros neturėjo nei viena, nei kita pusė. Kritiška situacija susidarė,kai kryžiuo³iai ėmė veržtis prie didžiosios lenkų vėliavos. Ta³iau lenkųkariai priešus atrėmė.

    Vytautas Visą laiką buvo mčšio lauke. Lydimas ir saugomas nedideliobčrelio totorių karių, jis tarsi skraidė tarp pulkų, padrąsindavosusvyravusius, nuvargusiems ir nusilpusiems atsiųsdavo pastiprinimų, tyfaktiškai vadovavo visai sąjungininkų kariuomenei.

    Mčšis pasidarė labai žiaurus, karių eilės retėjo ir vienoje, irkitoje pusėje. Nusprendę, kad jau metas palaužti priešininkus, kryžiuo³iaimetė į mčšį Visą rezervą - šešiolika vėliavų, kurios iki tol stovėjo antkalvos ir laukė lemiamo momento. Leisdamiesi į kovos lauką, riteriaiužgiedojo pergalės giesmę "Kristus prisikėlė". Tuo metu kryžiuo³ių rezervojėgos pradėjo supti Smolensko ir lenkų pulkus. Pa³iu sunkiausiu momentu,kai supamieji pulkai IŠ paskutinių jėgų vos laikėsi, kaip perkčnas IŠgiedro dangaus trenkė Vytauto vedami "pabėgėliai" lietuviai ir ėmėtriuškinti kryžiuo³ius. Kryžiuo³ių eilėse kilo sąmyšis, o pavargusiejilenkai atgavo čpą. Dabar jau vis labiau ėmė aiškėti sąjungininkų persvara.
    Taip lietuvių kariuomenė nulėmė mčšio baigtį. Kai nuo lietuvio ieties dčrioį kaklą žuvo pats didysis magistras, baimės apimti kryžiuo³ių riteriaipasileido bėgti. Užsibarikadavę vežimais, dar bandė gintis stovykloje. ²iajų daugiausia ir žuvo.

    Sutriuškinę kryžiuo³ius, sąjungininkai paėmė priešo gurguoles,kuriose rado daugybę pan³ių ir grandinių belaisviams surakinti. Taispan³iais buvo supan³ioti arba sukaustyti patys į nelaisvę paimtikryžiuo³iai. O statinės vyno, kurio kryžiuo³iai turėjo atsivežę busimaipergalės puotai, Jogaila liepė visas sudaužyti. J. Dlugošas vėliau rašė,kad išlietas vynas maišęsis su žuvusiųjų krauju. Pasak kitų autorių, mčšiolauke tekėję kraujo upeliai.

    Į Žalgirio pergalę Lietuva ėjo beveik 200 metų. Tą žygį pradėjo
    Mindaugas, o sėkmingai užbaigė Vytautas su Jogaila, kurie abu planingai irnuosekliai Visą gyvenimą siekė sutriuškinti Ordiną. 1410 m. liepos 15 d.vakare abu valdovai tikriausiai pasijiuto labai laimingi kaip karvedžiai irpolitikai. Juk jie, didžiojo Gedimino vaikai³iai, Žalgirio laukuose sudaužė
    Ordino galybės legendą, apgynė savo žemę, išgelbėjo nuo kryžiuo³ių vergovėsžemai³ius, pagaliau sužlugdė kryžiuo³ių planus sukurti savo valstybę palei
    Baltiją nuo Oderio iki Suomijos įlankos.8

    _______________________________________________________________< br>8 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994 m. p 258-263


    Naudota Literatčra:

    1. Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994 m.
    2. Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988 m.
    3. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989 m.

    Baigdamas ŠĮ referatą, AŠ norė³iau pastebėti, kad Vytauto asmuo, kaipžmogaus ir kaip valstybės vyro - politiko ar diplomato, kultčrininko arkarininko - nėra galutinai paaiškėjęs, Vytauto asmeny ir jo plataus mastoveikloje slepiasi dar daug neaiškumų, kurie ir sukelia nemaža abejonių irsvyravimo, kas IŠ kitos pusės ir sulaiko pasakyti apie jį galutinį žodį.
    Todėl manau, kad mčsų istorikai šioj srity dar nemaža ras sau gražaus irdėkingo darbo. Ši tema yra svarbi Lietuvos istorijai, jos praei³iai,kadangi ji gausiai papildo istorijos knygų puslapius, parodo tokiussvarbius Lietuvai įvykius ir suteikia nemažai informacijos apie politinę,kultčrinę situaciją tuometinėje LDK. Supažindina kiekvieną su didžiojokunigaikš³io asmeniu, jo silpnybėm, noru spręsti vienus ar kitus klausimus.
    Istorija vienus valdovus iškelia, išaukština, parodo jų didvyriškumą, apiekitus kalba, kad jie yra mažai sumančs valdytojai, nepatyrę politikai iržmonės, nesugebą vesti tautą tiesiu gyvenimo keliu.

         
     
         
    Šåōåšąņ Įąķź
     
    Šåōåšąņū
     
    Įåńļėąņķūå šåōåšąņū
     

     

     

     

     

     

     

     
     
     
      Āńå ļšąāą ēąłčłåķū. Reff.net.ua - óźšąæķńüź³ šåōåšąņč !